žievena

žievenà sf. (3^b) DūnŽ, žiẽvena (1) žr. žievė: 1. Pušies žiẽvena Vkš. 2. Srubą nusunksu, o uogų žiẽvenas išmesu Krš. [Apelsinų] žiẽvenas nulupa i deda [ligoniui] po skiltikę į burną Krš. Tų žiẽvenų neėsk, susirgsi! Rdn. | Kokia žievenìkė paliekta karvei, i gerai Rdn. 3. Nūlupu [svogūnus], nesėju su žievenõms Pvn.